Tag Archives: muzika ugdyme

Šiuolaikiškos muzikos poveikis pradinukams

Šiuolaikiškos muzikos poveikis pradinukams (18)

Ir aštuoniolikta dalis skelbiama studentams dalie įvertinimui ir informacijos gavimui. Kita dalis kelsis į kitą puslapį. Seikite nuorodas.

Klausantis įrašo, labai svarbu ir paties mokytojo nusiteikimas, susikaupimas, grožėjimasis kūriniu. Rinkdami solines ar chorines dainas klausymuisi, visada turi pedagogas jas išanalizuoti, išnagrinėti tekstus, išsiaiškinti neaiškius žodžius. Galima prieš klausantis ir dainos tekstą perskaityti ar papasakoti jos turinį. Nereikia bijoti klausytis dainų vaikams nežinoma kalba. Tada klausytojų dėmesys bus sutelktas į melodijos skambesį. Jie giliau pajaus kūrinio grožį, dainos pobūdį, o muzika ilgam įstrigs atmintin (Krakauskaitė V., 1995).
Svarbu paklausius šiuolaikinės populiariosios muzikos kūrinių skatinti vaikus nebijoti ir patiems improvizuoti. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai muzikos pamokose gali improvizuoti pirmaisiais trimis lygiais: 1) eksperimentuoti garsais; 2) improvizuoti orientuodamiesi į procesą; 3) improvizuoti orientuodamiesi į rezultatą. Tačiau norint improvizuoti pradinių klasių mokiniams prireiks ne tik instrumentų, bet ir teorines žinias taikyti praktikoje, žinoti muzikinės raiškos priemones, kurios padėtų įgyvendinti turimą idėją, tai skatins muzikinį intelektą, mąstymą, dėmesį, atmintį, vaizduotę ir kitus psichinius procesus. E. Velička (2004) teigia, kad „Muzikinis intelektas veikia ne tik tada, kai žmogus klausosi muzikos, ją suvokia ir vertina, bet ir tada, kai jis pats muzikuoja – groja, dainuoja, improvizuoja, komponuoja ir kt.“
Labiausiai mokiniai atsiskleidžia tada, kai nejaučia baimės, yra vertinami ir reikšmingi. Vaiką gali paskatinti ne tik žodis, bet ir šypsena, žvilgsnis. Ką nors sėkmingai atlikęs, vaikas pasidaro veiklesnis… Todėl labai svarbus yra teigiamas mokytojo vertinimas mokiniui atlikus nurodytą kūrybinę užduotį.
Apžvelgus mokslinę literatūrą, galima daryti išvadą, kad muzikinis ugdymas bus prasmingas ir sėkmingas tik tada, kai dalykinių žinių perteikimą, muzikinių įgūdžių ugdymą susiesime su mokinių norais, polinkiais, interesais, tai yra mokymosi motyvais. Reikia siekti, kad muzikos pamokoje pradinių klasių moksleiviai nenuobodžiautų, vengti rutinos, stengtis, kad vaikas pamėgtų meniškai vertingą muziką ir taip plėtotųsi jo muzikinė kultūra, o kartu ir asmenybė.
Turtinga muzikinė aplinka ir tinkamas muzikinis ugdymas teigiamai veikia ne tik vaiko muzikalumą, bet ir kitas jo intelekto sritis – kalbinius, erdvinius, kinestezinius, socialinius ir net matematinius gebėjimus (Velička E., 2004).

16 dalis.

17 dalis.

Kitą dalį (19) atrasite ČIA.

Kas aktualu pradinių klasių mokiniams mokantis muzikos

Kas aktualu pradinių klasių mokiniams mokantis muzikos (17)

Septyniolikta dalis yra pilna visokiausių pastebėjimų ir aptarimų. Todėl gausite daug reikiamos informacijos.

Pradinių klasių mokiniams aktuali, įdomi yra tokia muzika, kurią jie gali susieti su savąją patirtimi, įprasta aplinka. Tai skatina juos lyginti, daryti išvadas, apibendrinti, moko mąstyti, giliau jausti, išgyventi. Neturėdami muzikos vertinimo įgūdžių, vaikai klausosi ir reklamos klipų, ir populiarių (dažnai ne pačių geriausių) per televiziją ar radiją girdimų dainų melodijų. Ar ne geriau būtų tokią kūrybą ne kritikuoti, o aptarti muzikos pamokose? Gebėjimas suvokti bei vertinti muziką – nepaprastai svarbi muzikinio ugdymo proceso dalis.
D. Straškienė (2003) nurodo, jog „Kitų menų integracija – labai svarbus faktorius, kuris daro veiksmingesnį muzikos suvokimo procesą. Todėl […] daugelio muzikos didaktikos specialistų darbuose išryškintas grožinės literatūros kūrinių, poezijos posmų ar vaizduojamojo meno reprodukcijų gretinimas su muzikos kūriniu.“
Anot psichologų, kuo stipresnis dirgiklis, tuo emocionaliau vaikas į jį reaguoja. Taigi emocijos yra labai svarbus muzikos suvokimo komponentas. Vaikas, klausydamas ir atlikdamas įvairios nuotaikos muziką, plėtoja savo emocinę patirtį. Kuo įvairesnės nuotaikos kūrinių jis klausosi ir pratinasi raiškiai juos atlikti, tuo geriau jis įsisavina neverbalinę kalbą, reikalingą bendravimui, empatijai. E. Velička (2004) teigia, kad „Vaiko emocinei, psichologinei bei socialinei raidai ypač svarbi ne tik galimybė klausytis kuo įvairesnės muzikos, bet ir aktyvus dalyvavimas žaidžiant muzikinius žaidimus bei pačiam aktyviai muzikuoti.“
Muzika – įvairių nuotaikų šaltinis. Kiekvienas vaikas turi savitą jausmų pasaulį. Kartais jam norisi liūdnos, kartais linksmos, o kartais ramios muzikos. Svarbu pastebėti muzikos pamokoje vyraujančias emocijas ir pagal galimybes atitinkamai parinkti paklausyti ir analizuoti muzikinį kūrinį, todėl pedagogui yra naudinga turėti sukaupus įvairių stilių ir epochų populiariosios muzikos kūrinių. „Visada reikia rasti tinkamiausią momentą klausytis muzikos, kad visų vaikų dėmesys būtų sutelktas. Muzika turi žadinti teigiamas emocijas, kelti norą dar kartą jos pasiklausyti.“ (Krakauskaitė V., 1995) Mokytojas vaizdingu pasakojimu gali sukurti muzikos kūriniui ar dainai būdingą nuotaiką, galima patiems vaikams leisti nusakyti skambėsiančio kūrinio nuotaiką, tokiu būdu bus lavinami pradinių klasių moksleivių mąstymas bei vaizduotė. Vertinant muziką žodžiu arba raštu lavinami vaikų bendrieji kalbiniai gebėjimai. […] Nuo gebėjimo taikyti sąvokas, reikšti savo mintis priklauso, kaip vaiką supras draugai, tėvai, mokytojas. Mokėjimas diskutuoti labai svarbus užmezgant draugiškus ar dalykinius santykius su aplinkiniais, o gebėjimas formuluoti mintis būtinas norint išreikšti savo idėjas žodžiais bei įtikinti kitus jų reikšmingumu.

15 dalis.

16 dalis.

Dar viena darbo dalis įkelta: 2015-01-23

E. Veličkos keturi muzikos klausymosi lygiai

E. Veličkos keturi muzikos klausymosi lygiai (16)

Štai ir šešiolikta mano unikalaus darbo dalis. Susipažinkite su juo nemokama, tik atminkite, kad kopijuoti jau nebegalėsite.

Pasak E. Veličkos (30, 1995), „Muzikos klausymąsi ir suvokimą sąlygiškai galima būtų suskirstyti į keturis lygius:
1. Muzika – fonas.
2. Muzika – iliustracija.
3. Emocinis muzikos suvokimas.
4. Struktūrinis muzikos suvokimas.
Muzika – fonas gali skambėti darbelių, piešimo pamokų metu, skaitant, žiūrint skaidres ir t. t. Vaiko sąmonė itin jautri įvairiems aplinkos dirgikliams. Jo atmintin patekę garsai, kvapai, spalvos, judesiai vėliau išlieka visą gyvenimą. Fonui tinkamą muziką mokytojas turi parinkti itin atidžiai ir atsakingai. Rami, medatyvi muzika gali vaiką nuraminti, padėti susikaupti, suaktyvinti jo psichines galias.
Žmogus, gebantis muzikos klausytis antruoju būdu, ieško joje pažįstamų garsų – paukščių čiulbėjimo, jūros ošimo, lietaus lašų kritimo ir pan. Klausydamasis muzikos, jis stengiasi ją „suprasti“, savo vaizduotėje kurdamas įvairias vizijas. Toks klausymosi būdas, taip pat piešimas, tapymas ir eilėraščių kūrimas skambant muzikai lavina vaizduotę.
Žmogus, klausantis muzikos trečiuoju būdu, išgyvena kūrinio emocinį bangavimą atitinkančius jausmų pakilimus ir atoslūgius. Jo jausmai tarsi yra valdomi klausomos muzikos. Dažniausiai taip klausomasi kompozitorių romantikų kūrinių. Romantikų kūryba dažniausiai susidomima jaunystėje.
Kai žmogus, klausydamasis kūrinio, atpažįsta intonacinius vingius, ritmines struktūras, girdi tonacijų kaitą, suvokia kūrinio formą, geba sekti kompozitoriaus mintį, jis muzikos klausosi ketvirtuoju būdu. Šiam suvokimo etapui būtina bent elementari praktinio muzikavimo patirtis, minimalios muzikos teorijos žinios, natų rašto pažinimas.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams nepaprastai svarbi mokytojo nuomonė, todėl pradinių klasių pedagogų pačių parinkti klausytis kūriniai papildytų mokymo programas bei vadovėlio medžiagą, o tai neabejotinai darytų įtaką vaikų veiklos motyvacijai.
Muzikos pamokose esminis vaidmuo tenka mokytojui. Jo darbas lemia, ar mokiniams įskiepijama meilė muzikai, sukuriamos estetinės ar dvasinio susikaupimo situacijos. Tik kūrybingas, atsidavęs darbui, sistemingai ir nuosekliai dirbantis mokytojas gali pasiekti laukiamų rezultatų. (Straškienė D., Balčytis E., 2003)
Velička E. (30, 1995) teigia, kad „Su pradinukais dirbantis mokytojas turi būti plačių interesų žmogus, besidomintis viskuo, kuo tik įmanoma domėtis. Parinkdamas muziką klausymuisi, mokytojas turėtų vadovautis dviem pagrindiniais kriterijais: pirma, muzika turėtų PATIKTI vaikams, antra, muzika turi būti MENIŠKAI VERTINGA.“

15 dalis.

Darbo dalis įkelta: 2015-01-23

Galimybės ugdyme taikant šiuolaikinę populiariąją muziką

Galimybės ugdyme taikant šiuolaikinę populiariąją muziką (15)

Nenusigąskite, kad šiame bloge randate 6 dalį ir jau 15. Sekite nuorodas ir atrasite visą mano darbą.

2.2 Pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo, taikant šiuolaikinę populiariąją muziką, galimybės

Darnios, veiklios ir puoselėjančios grožį asmenybės ugdymas – aktuali visų laikų problema.
Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose teigiama, kad „Meninio ugdymo procese veiksmingai ir harmoningai ugdoma visa žmogaus asmenybė – kūrybinės, intelektinės, emocinės, […] verbalinės ir neverbalinės raiškos gebėjimai, vertybinių nuostatų sistema… Meninis ugdymas – tai investicija į mūsų šalies ateitį.“
Teisingai organizuojant muzikinę veiklą, vaikas be muzikos neįsivaizduoja savo gyvenimo… Ir jeigu vaiko gebėjimai ryškūs, muzika gali paskatinti profesijos pasirinkimą. Todėl ji pasitelkiama ne tik muzikiniam, bet ir visuminiam vaiko ugdymui. Nuo sistemingo ir nuoseklaus muzikinio ugdymo pradinėje mokykloje dažnai priklauso žmogaus muzikinis intelektas ir jo gabumai, taip teigia E. Velička (2004).
Tikrai žinoma, kad ankstyvoji muzikinė patirtis daro akivaizdžią įtaką tolesnei muzikinių gabumų raidai. Vaikus mokyti muzikos svarbu jau vien todėl, kad tai lavina jų muzikinį intelektą, sukuria prielaidas estetiniam muzikos vertinimui suvokti, atveria platesnius muzikinės kultūros pažinimo horizontus.
Akivaizdu, kad šiuolaikinė populiarioji muzika gali daryti ne tik teigiamą, bet ir neigiamą poveikį vaiko asmenybės ugdymui, jo elgesiui, mąstymui, pasaulėjautai. Todėl labai svarbu jau nuo pirmosios klasės ugdyti tinkamą meninį skonį, vertybes, parinkti atitinkančią vaiko amžiaus ypatumus šiuolaikinę populiariąją muziką. Pradinių klasių moksleivis dar neturi sukaupęs daug gyvenimiškos patirties, dar nesusiformavęs jo muzikinis skonis; kritinis mąstymas, o tai riboja jo galimybes pasirinkti vertingą muziką. Todėl tėvai turėtų padėti pasirinkti, kokią muziką vaikas turėtų klausyti, o mokykloje į pagalbą jam ateina pedagogas. „Vaiko muzikalumui, jo muzikinio intelekto ir gabumų raidai įtakos gali turėti ne vienas, bet mažų mažiausiai trys skirtingi veiksniai: muzikali prigimtis, turtinga jį supanti muzikinė aplinka, tikslingas ir metodiškas jo lavinimas.“ (Velička E., 2004)
Bendrųjų programų autoriai akcentuoja muzikos klausymąsi kaip pagrindinę veikseną, kuri padeda pažinti ne tik muzikos formas, žanrus, stilius, bet ir formuoja asmenybės muzikinį skonį, turtina dvasinį pasaulį.

1 dalis.

14 dalis.

Dalis baigiamojo darbo įkelta: 2015-01-23

Šeštoji dalis su pradinukais ir jų ugdymu muzika

Šeštoji dalis su pradinukais ir jų ugdymu muzika (6)

Įkeliu pradinukų ugdymo populiariąją šiuolaikiška muzika ir šeštąją dalį susipažinimui, kurie renkatės panašią temą mokslo darbui.

Roko muzikos stiliai:
1) Hardrokas;
2) „Metalo“ rokas;
3) Artrokas;
4) Pankrokas;
5) Njuveivas;
6) Avangardinis rokas;
7) Speisrokas;
8) Roko opera – ji susideda iš sceninio veiksmo bei roko muzikos. Roko opera artima miuziklui. Žymiausią roko operą „Jesus Christ Superstar“ (Jėzus Kristus Superžvaigždė“) sukūrė anglų kompozitorius Endriu Loidas Vėberis (g. 1948 m.), kuri pirmą kartą buvo pastatyta Niujorke 1971 metais.
XX a. 7-8 dešimtmečio popmuzikai būdinga reguliari ritminė pulsacija, ji panašiai kaip rokas atliekama elektrinėmis gitaromis, mušamaisiais instrumentais.
Viena iš talentingiausių ir populiariausių popmuzikos grupių yra „ABBA“, amerikiečių dainininkė Madona ir Stivas Vonderis, rusų dainininkė Ala Pugačiova, britų atlikėjas Eltonas Džonas. Dabar popmuzika ir popkultūra neapsiriboja tiktai jaunimu, bet plinta visame pasaulyje ir tampa universaliu reiškiniu, peržengiančiu nacionalines ribas.
Popmuzika – nesuskaičiuojamų stilių ir krypčių mišinys. Patys ryškiausi popmuzikos stiliai:
1) soulas – muzika remiasi modifikuotu ritmo bliuzu. Dainininkams akomponavo nedideli ansambliai, į jų sudėtį įtraukiant ir saksofoną. Viena žymiausių soulo dainininkių Areta Franklin (g. 1942 m.). ši muzika įkūnijo dvasingumo įvaizdį ir buvo atliekama be galo įtikinamai, aistringai ir nuoširdžiai.
2) fanki – yra šokių muzika, kurioje dominuoja aktyvi pulsacija. Fanki muziką galime apibūdinti kaip džiazo elementų sujungimą su juodaodžių roko muzika.
3) regis – remiasi ritmo bliuzo principais, bet jo ritminė pulsacija yra daug sudėtingesnė, joje jaučiama Afrikos tradicinei muzikai būdinga poliritmija, vyrauja lėtesni tempai. Žymiausias regio muzikos autorius ir atlikėjas yra Bobas Marlėjus (1945-1981).
4) repas – pagrindinis jo bruožas, kad dainų tekstai ne dainuojami, o skanduojami, pabrėžtinai ritmiškai skanduojant skiemenis. Repo stiliaus atstovas M. C. Hameris.
Njueidžo raiška yra labai marga. Svarbiausia šio stiliaus muzikoje yra charakteris ir nuotaika, išreiškiantys bekonflikį pasaulio suvokimą ir suteikiantys natūralumo pojūtį. Joje naudojami įvairių pasaulio tautų muzikos instrumentai bei sintezatoriai, Europos klasikinės muzikos atlikimo būdai ir minimalistinė kompozicijos technika. Njueidžo muziką, pasitelkdami folkloro ir artroko, džiazo bei meditacinės muzikos elementus, kuria patyrę muzikantai. Vienas žymiausių njueidžo atstovų yra Maikas Oldfildas (g. 1953 m.). „Naujojo laikmečio“ muzika dažnai susilieja su kitais panašiais muzikos stiliais, tokiais kaip meditavimo, atsipalaidavimo muzika ir t. t. Njueidžo muzikoje dažnai naudojami gamtos garsai: paukščių čiulbėjimas, vandenyno šniokštimas, kalnų aidas ir kt.

Bus dar, kantrybės.

1 dalis.

2 dalis.

3 dalis.

4 dalis.

5 dalis.

Darbas įkeltas: 2015-01-21

Penktoji pradinukų ir muzikos mokslo dalis

Penktoji pradinukų ir muzikos mokslo dalis (5)

Keliu penktą pradinių klasių ugdymą šiuolaikinės muzikos mokslo darbo dalį, kad studentai galėtų gauti informacijos.

Antrojoje XX a. 7-ojo deš. pusėje jaunimą užvaldė ir sužavėjo rokas. Kai kurie muzikantai stengėsi įgyti populiarumą vienu metu mėgindami sujungti džiazo bei roko elementus. Šiai naujajai muzikai buvo būdinga tai, kad instrumentinėje sudėtyje bei skambesy susiliejo džiazo bei roko elementai: vietoj kontraboso atsirado bosinė gitara, pradėta naudoti solinę elektrinę gitarą, sintezatorius, roko būgnai. Pirmasis džiazroko stiliumi pradėjo groti Mailsas Deivisas.
Gospelą atlieka solistas, pritariant vokaliniam kvartetui bei pianinui. Nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio gospelus imta atlikti ne tik bažnyčiose, bet ir už jų sienų. Ypatingą šios muzikos svarbą muzikinėje kultūroje rodo tai, kad gospelo muziką, nepaisant jų religinio turinio, buvo galima girdėti ir džiazo muzikos festivaliuose. Šio stiliaus muzikoje susipina tradicinės muzikos elementai, dvasingumas bei improvizavimo galimybės. Kadangi XX a. 4-5 dešimtmetyje gospelas tapo labai populiarus, daugelis atlikėjų ėmė jo elementus naudoti pramoginėje šokių muzikoje. Buvo išsaugota beveik visa, kas būdinga gospelui – solistas su vokaliniu kvartetu, melodijos atlikimo būdas, išraiškingumas, bet tekstų turinys kito: religines eiles pakeitė bliuzui būdingi pasaulietiniai posmai. Intensyvūs gospelo išgyvenimai susivijo su miesto bliuzo emocionaliuoju atvirumu, prie jų prisijungus energingai ritminei pulsacijai, būtinai naujiems šokiams, buvo sukurta labai „karšta“ šokių muzika. Taip buvo sukurtas naujas muzikos stilius ritmo bliuzas.
Miuzikle puikiai įsikūnijo vienas svarbiausių amerikiečių populiariosios kultūros principų: lengvai suvokiama forma kalbėti apie rimtus dalykus. Tikrame miuzikle visi jo komponentai – melodijos, dialogai ir dainų tekstai, šokiai ir scenografija – vienodai svarbūs ir skirti maksimaliai ryškiai ir įtikinančiai atskleisti pagrindinę idėją. Klasikiniais miuziklais tapo Ričardo Rodžerso „Muzikos garsai“ (1957 m.), Džerijaus Boko „Smuikininkas ant stogo“ (1964 m.), Endriu Loido Vėberio „Katės“ (1981 m.) ir kt.
Rokenrolas populiariosios muzikos pasaulyje sukėlė revoliuciją. Buvęs kantri dainų atlikėjas, Elvis Preslis (1935-1977), rokenrolu užkariavo visą pasaulį. Ankstyvojo rokenrolo dainų forma ir harmonija yra paremta bliuzo principais. Solistui pritaria elektra pastiprintos gitaros, saksofonas, kartais trimitas. Garsiausias iš juodųjų muzikantų, grojančių rokenrolą buvo Čakas Beris (g. 1926). Iš pradžių rokenrolą grojo įvairūs kitų muzikos stilių muzikantai, kurie ir rokenrolą praturtino šių stilių elementais. Svarbiausias buvo ritmo bliuzas (rokenrolo pagrindas), kantri muzika ir estradinės dainos. Priklausomai nuo kiekvieno komponento proporcijos, kūrėsi vis kitokie populiariosios muzikos stiliai. Pavyzdžiui, kantri muzikos elementai, dainavimo maniera, instrumentuotė paskatino atsirasti „folkroką“. Juodųjų muzikos elementų dominantė lėmė vėlesniųjų juodųjų populiariosios muzikos stilių – „soulo“, „fanki“, „repo“ – atsiradimą. Kai estradinei muzikai būdingi bruožai nustelbė rokenrolo ekspresiją ir energiją, atsirado kryptis, kurią kartu su begaliniu kiekiu jos atmainų dabar vadiname „popmuzika“.

Naudinga pasidomėti:

 

1 dalis.

2 dalis.

3 dalis.

4 dalis.

Straipsnis įkeltas: 2015-01-21

Ketvirtoji mokslinio darbo dalis su muzika ir pradinukais

Ketvirtoji mokslinio darbo dalis su muzika ir pradinukais (4)

Nesąžininga būtų pateikti vos tik tris mokslinio darbo dalis, todėl įkeliu ir ketvirtąją.

XX a. 4-ojo deš. viduryje populiariąją bigbendo muziką ir jai būdingą ekspresiją, ritminę pulsaciją bei daugelį kitų subtilybių bendrai imta vadinti svingu. Išgaunamas efektas, kai atrodo, jog melodinė linija nuolat ritmiškai nesutampa su pagrindiniu ritmu, muzikinė raiška tampa elastinga ir laisva. Svingo orkestre visi muzikantai dažniausiai groja drauge, o solo intarpams skiriama mažiau vietos. Benas Gudmenas (1909-1986) – svingo karalius, baltasis klarnetistas bei orkestro vadovas. Būtent jis visose JAV valstijose suteikė svingui nacionalinės populiariosios muzikos statusą. Gudmenas buvo pirmasis, kuris pradėjo organizuoti džiazo muzikos koncertus. Paprastai bigbendų (didelė muzikantų grupė) atliekama muzika rėmėsi visiems žinomomis maršų bei himnų melodijomis arba populiariomis dainomis. Garsiausias tokios muzikos autorius buvo kompozitorius ir pianistas, juodųjų orkestro vadovas Edvardas Diukas Elingtonas (1899-1974). Jo sukurtai muzikai būdingi ypatingi niuansai, sudėtingumas, liudijantys apie nepaprastą kūrybinę vaizduotę bei energiją.
Džiazo muzikantai grojo dainų melodijas, o džiazo muzika savo ruoštu turėjo didelės įtakos populiariųjų dainų instrumentuotei bei atlikimo būdui. Laikui bėgant bigbendai ėmė bendradarbiauti su žymiais vokalistais, pritardavo jų pasirodymuose. Kai kurie vokalistai atlikdavo ir populiariąją muziką, pavyzdžiui Frenkas Sinatra (1915-1998), bet buvo ir tokių dainininkų, kurie atliko tik džiazą ir tapo įžymūs, ryškiausia jų Ela Ficdžerald (1918-1996).
Progresyvusis džiazas (bibopas) atsirado XX a. pirmoje 5-ojo deš. pusėje, Niujorke. Jaunų džiazo atlikėjų grupelė ėmė groti savitu stiliumi ir savu atlikimo būdu. Tai buvo labai sudėtinga, virtuoziška instrumentinė muzika, kuria šio stiliaus išradėjai ketino atnaujinti ankstyvojo džiazo ypatumus: improvizavimą, virtuoziškumą bei tiesioginį santykį tarp solisto ir kombo (nedidelė instrumentinė grupė).
Kiekvienas tokio ansamblio dalyvis buvo puikus solistas ir improvizuodamas stengėsi suteikti kūriniui naujų ir netikėtų niuansų, o ne varijuoti jau pažįstamais fragmentais.
Harmoniniu, ritminiu sudėtingumu bei intelektualumu ši muzika priartėjo prie sudėtingiausios to meto akademinės kamerinės muzikos. Šiai muzikai atsirado ir sava auditorija – menininkai, mokslininkai, rašytojai, intelektualai. Geriausi bibopo stiliaus atstovai yra juodieji muzikantai: saksofonistas Čarlis Parkeris (1920-1982), kontrabosininkas Čarlzas Mingusas (1922-1979) ir kt.
Progresyviojo džiazo muzikoje buvo bruožų, artimų XX a. rimtajai akademinei muzikai. Kai kurios susiformavusios tendencijos lėmė avangardui būdingą eksperimentavimą. Tokiu būdu 6-ojo deš. pabaigoje 7-ojo deš. pradžioje susiformavo vadinamojo „frydžiazo“ (angl. free jazz – laisvasis džiazas) stilius. Jis remiasi spontaninės, laisvos improvizacijos principu; dingsta tonalumas, pulsacija, melodija.
Kūldžiazas atsirado XX a. 6-ojo deš. pradžioje. Jam būdinga santūri elegantiška išraiška, suvaldytos emocijos, svarbus racionalumas. Žymiausias kūldžiazo atstovas – Mailsas Deivisas (1926-1991).

1 dalis.

2 dalis.

3 dalis.

Straipsnis patalpintas: 2015-01-21

Trečia dalis apie pradinukų ugdymą šiuolaikiška muzika

Trečia dalis apie pradinukų ugdymą šiuolaikiška muzika (3)

Nemokamas mokslinis darbas skirtas pažinčiai su unikaliu darbu, kuris buvo įvertintas dešimtukui.

XIX a. tiek valso šokis, tiek ir jo muzika tapo vienu iš labiausiai paplitusių buitinės muzikos žanrų visoje Europoje, o vėliau ir Amerikoje. Be to, Vokietijoje ir Austrijoje jis išpopuliarėjo visuose visuomenės sluoksniuose; nuo to laiko valso žanrą, kurdami muziką, ėmė naudoti įvairių šalių profesionalūs kompozitoriai – akademinės muzikos atstovai. Šio žanro kūrinius kūrė romantikai: F. Šubertas, R. Šumanas, F. Listas, F. Šopenas, J. Štrausas, kurio ryškiausias šedevras yra „Žydrasis Dunojus“.
XIX a., Romantizmo epochoje, sparčiai augo miestų gyventojų skaičius, kūrėsi naujas miesto kultūros tipas, kuriame svarią vietą užėmė populiarioji muzika. Pavyzdžiui, polka iš pradžių buvo populiarus čekų nacionalinis šokis. XIX-XX a. sandūroje polka skambėjo visoje Europoje ir Amerikoje. Jau tada polkos, kaip ir valso, muzika dažnai nebebuvo siejama su šokiu. Suomijoje polkos muzika tapo net nacionaliniu bruožu. 7-8 deš. didžioji dalis populiariųjų dainų, kurios valandų valandomis skambėdavo per radiją, buvo sukurtos polkos forma.
Operetė – muzikinio teatro apibūdinimas, kuriame susilieja vokalinė ir instrumentinė muzika, šokis, baletas ir estrados meno elementai. Kaip savarankiškas žanras atsirado 1850 m. Prancūzijoje. Operetės muzikinę dalį sudaro dainos ir šokiai. Čia naudojamos operai būdingos formos – arija, duetas, ansamblis, choras – jos yra paprastesnės nei operoje, joms būdingi dainuojamų šokių bruožai. XIX-XX a. sandūroje Didžiojoje Britanijoje operetė priartėjo prie miuziklo, Prancūzijoje – supanašėjo su farso teatru – tapo grynai pramogine vaidinimo rūšimi.
XX a. pradžioje atsirado vadinamoji „naujoji Vienos operetė“, kuriai būdingas įtemptas siužetas, išplėsta dramaturgija, ryškios ir atmintin įstringančios melodijos bei įspūdinga orkestruotė. Žymiausi atstovai – vengrų kompozitoriai F. Leharas (1870-1948) ir I. Kalmanas (1882-1953). Šiandien vis dar populiarios F. Leharo „Linksmoji našlė“ bei I. Kalmano „Čardašo karalienė“.
Sąvoka „šanson“ naudojama norint apibūdinti solines dainas, kurioms pritariama instrumentais. Šanson būdinga aiški nuotaikos raiška, sentimentalaus pobūdžio melodija. Pasaulinę šlovę pasiekė šanson atlikėja Edita Piaf (1915-1963). Čansonjė dainų muzika būna įvairių stilių. Kartais ji tyčia nuoširdi, pritariant paprastiems gitaros akordams, kartais – tai posmeliai nedideliam ansambliui, išryškinant akordeono partiją, kartais joje pasigirsta džiazo pulsacija, pritariant orkestrui, ir amerikiečių lyrinių dainų bruožai vokalinėse partijose. Daugeliui žmonių šanson – Prancūzijos vizitinė kortelė.
„Šlageris“ atsirado ir plėtojosi ir plėtojosi Vokietijoje. Nuo XX a. 3-iojo iki pat 9-ojo deš. šlageris buvo viena populiariausių muzikos formų. Perkeltine prasme šlageriu galima vadinti bet kurį ypač populiarų nesudėtingo ar net primityvaus turinio kūrinį. Pagrindiniai šlagerio bruožai – posmų forma su besikartojančiu priedainiu, labai paprasta melodija ir akordų akompanimentas, lengvas turinys. Tam tikra prasme šlageris yra „tikrojo“ meno priešprieša, nes jame sąmoningai vengiama to, kas vertinama „tikrajame“ mene.
Džiazas, kaip muzikos rūšis, XX a. pradžioje atsirado JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje. Plėtodamasis džiazas labai kito, – galima išskirti keletą jo stilių, kurie vienas nuo kito skiriasi turiniu, charakteriu, nuotaika, instrumentų ir net skambėjimo ypatybėmis.
Iš pradžių džiazas buvo muzika, kurią atliko tik juodaodžiai. Džiazas nuo kitų muzikos rūšių skiriasi specifine išraiška, energingu pulsuojančiu ritmu, bet pats pagrindinis jo bruožas – tai improvizacija. Svarbiausias vaidmuo džiazo atsiradimo istorijoje priklauso afroamerikiečių muzikai – spiričiueliams, bliuzams, regtaimams ir kt.

1 dalis.

2 dalis.

Straipsnis įkeltas: 2015-01-21

Mokslinio darbo apie pradinukų ugdymą muzika

Mokslinio darbo apie pradinukų ugdymą muzika (2)

Tęsdama savo darbo supažindinimą su esamais ir būsimais studentais, pateikiu ir antrą jo dalį.

I. Pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo, taikant šiuolaikinę populiariąją muziką teoriniai pagrindai
1.1 Šiuolaikinės populiariosios muzikos samprata
(muzikos stilių apžvalga)

„Bendras populiariosios muzikos įvaizdis yra nepaprastai sudėtingas… Supratimą apie šią muziką padeda formuoti trumpa istorinė apžvalga.“ (Avramecs B., 2000)
Paprastai žmonės yra įsitikinę, kad populiarioji muzika atsirado šiame šimtmetyje ar net šiame dešimtmetyje. Tačiau šiuolaikinė populiarioji muzika atsirado daug anksčiau.
Kyla klausimas: kas gi yra ta šiuolaikinė populiarioji muzika?
Pasak Avramecs B. (2000), šiuolaikinę popmuziką „tiksliausiai galima apibūdinti taip – tai yra muzika, kurios su malonumu klausosi didžioji dalis konkrečioje šalyje arba mieste gyvenančių žmonių, priklausančių vienai kultūrai“. Populiariosios muzikos raidą lėmė dešimt Europos muzikos kultūros raidos amžių.
Dabar plačiau apžvelgsime konkrečius populiariosios muzikos stilius.
Nuo viduramžių Europos kultūroje populiarioji muzika visuomet gyvavo. Laikui bėgant ji keitėsi, bet esmė išliko ta pati: paprastumas ir prieinamumas. Šiandien Vakaruose populiariosios muzikos sąvoka apima ne tik estradines dainas arba įspūdingiausius hitparadų kūrinius, bet ir operų arijas, atliekamas žymiausių dainininkų bei Antonijo Vivaldi koncertus smuikui ir orkestrui iš „Metų laikų“ ciklo. Priežastis – visi puikiai pažįsta šiuos kūrinius bei atlikėjus ir noriai perka jų įrašus.
Būtent viduramžiais atsirado tokia muzika, kuri sujungė skirtingų kultūrų pasaulius. XIII-XIV a. truverai ir trubadūrai, kurie buvo nuskurdę riteriai, kažkada priklausę dvaro kultūrai, pamažu tapo klaidžiojančiais muzikantais ir dainininkais. Būtent jie tarp paprastų miestiečių sklaidė aukštajai kultūrai priklausančius muzikos išraiškos būdus, melodijas, personažus.
Renesanso ir baroko laikmečiu, kai Vakarų ir Centrinės Europos šalyse ėmė kurtis universitetai ir specialios bažnyčių mokyklos, ypač reikšmingos tapo studentų dainos. Šios dainos rėmėsi bažnytinėmis giesmėmis. Dažniausiai studentai melodijas visiškai išlaikydavo, o keisdavo tik tekstus. Šių dainų tekstai dažnai buvo panašūs į maldas ir himnus, o turinyje atsispindėdavo studentų gyvenimo sunkumai, nelaiminga meilė, lėbavimai su bičiuliais ar peštynės. Vienas iš tokių dainų rinkinių yra „Carmina Burana“, jame yra moralizuojančio satyrinio turinio bei meilės dainų; prie kai kurių tekstų pateiktos melodijos užrašytos neumų notacija.
Studentų dainų dėka susiformavo vienas iš svarbiausių populiariosios muzikos kūrimo principų bei metodų, kuris yra aktualus ir šiandien, tai yra perimti aukštosios kultūros stiliaus modelius, būdus bei išraiškos priemones ir perkelti juos į kitą aplinką, žemesnį savo statusu žanrą hierarchinėje jų sistemoje. Kartu su socialinio, kultūrinio bei estetinio kitimo procesu šie modeliai ir būdai supaprastėja. Tai yra neišvengiama, nes radikaliai kinta ir auditorija – nuo siauro elitinio rato pereinama prie paprasto klausytojo. Atsiranda būtinybė patenkinti plačiųjų masių auditorijos poreikius.

Naudinga pasidomėti:

 

1 dalis.

Straipsnis įkeltas: 2015-01-21

Šiuolaikinės populiariosios muzikos vaidmuo pradinukams

Šiuolaikinės populiariosios muzikos vaidmuo pradinukams (1)

Noriu pasidalinti savo puikiu ir unikaliu darbu apie pradinukų ugdymą panaudojant šiuolaikinę populiariąją muziką.

GYVENIMO UNIVERSITETAS
GERAS FAKULTETAS
KATEDRA PRIE MENO

xxxxx xxxxxxxxxxxxxxxxxx
ŠIUOLAIKINĖ POPULIARIOJI MUZIKA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME

Baigiamasis darbas

Baigiamojo darbo vadovė
doc. dr. BR. XXXXX XXXXXXXXX
Lietuva, geri metai buvo
Turinys

Įvadas
I. Pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo, taikant šiuolaikinę populiariąją
muziką teoriniai pagrindai 5
1.1 Šiuolaikinės populiariosios muzikos samprata (muzikos stilių apžvalga) 5
1.2 Šiuolaikinių muzikinio ugdymo koncepcijų, taikomų ir Lietuvoje, įvairovė 12
II. Šiuolaikinės populiariosios muzikos vieta pradinių klasių mokinių ugdyme 17
2.1 Pradinių klasių muzikos vadovėlių analizė 17
2.2 Pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo, taikant šiuolaikinę populiariąją muziką, galimybės 20
III. Pradinių klasių moksleivių ir pradinių klasių mokytojų požiūris į šiuolaikinę populiariąją muziką 24
3.1 Tyrimo metodika 24
3.2 Tyrimo rezultatai 26
3.2.1 Mokinių anketų rezultatai 26
3.2.2 Mokytojų anketų rezultatai 30
3.3 Tyrimo rezultatų apibendrinimas 34
Išvados ir rekomendacijos 35
Santrauka 36
Literatūra 38
Priedai 40

Įvadas

„Muzikinis ugdymas – tai visapusiškas ugdymas, todėl neretai apibrėžiamas kaip asmens įvedimas į kultūrą ir perdavimas jam visų sričių kultūrinių vertybių“ – teigia V. Aramavičiūtė (Aramavičiūtė V., 1998).
Pasirinktos temos aktualumą lemia ypatingas vaikų susidomėjimas popmuzika ir prieštaringai vertinamas šios muzikos poveikis. Šiuolaikinei populiariajai muzikai daugiau dėmesio skiriama popamokinėje veikloje, o muzikos mokymo programoje ji įtraukiama epizodiškai ir tik vyresnėse klasėse. Nepaisant to, ugdymo įstaigose vis populiarėja ir auga poreikis vaikų popchorų, popgrupių, popmuzikos studijų, vis dažniau rengiami vaikų popmuzikos koncertai, festivaliai, konkursai.
Deja, tyrimų, kurie atskleistų šiuolaikinės populiariosios muzikos įtaką pradinių klasių moksleivių asmenybei bei ugdymui, yra vos keletas (Rauduvaitė A. (2002), Žalys V. (2002), Piličiauskas A. (2002) ir kt.) Didesnis dėmesys yra skiriamas vyresniųjų klasių moksleivių muzikiniam ugdymui pasitelkiant šiuolaikinę popmuziką.
Rauduvaitė A. straipsnyje „Pradinių klasių moksleivių dorinimas: popmuzikos galimybės“ nurodo, jog „sėkmingą vaikų muzikinį ugdymą lemia laiku ir tinkamai asmenybės sukaupta muzikinė patirtis“ (Rauduvaitė A., 2002). Tad kyla klausimas, ar gali vaikas sukaupti įvairiapusišką muzikinę patirtį, jei pradinių klasių muzikos mokymo programoje akcentuojamas muzikinis ugdymas per lietuvių liaudies kūrybą, o visi kiti muzikos žanrai bei stiliai įtraukiami tik epizodiškai arba visai neįtraukiami? Be to, Jautakytės R. (2002) straipsnyje „Muzikinio ugdymo problemos pradinėje mokykloje“, atlikus tyrimą, nurodoma, kad mokytojų „darbą sunkina vadovėliuose pateiktas skurdus dainų repertuaras. Taip pat per sunki muzikos teorija.“
Bendrojo išsilavinimo standartai (2003) nurodo, jog „pradinė mokykla laikytina bene svarbiausiu muzikinio lavėjimo etapu. Jeigu šiame etape muzikinis ugdymas apleidžiamas, vėlesnės pastangos norimų rezultatų neduoda“. Taigi galima teigti, kad jeigu pradinių klasių moksleivių vertybinių nuostatų nelavinsime šiuolaikinės popmuzikos atžvilgiu, vėliau jie nesugebės ją tinkamai vertinti. Pedagoginiai stebėjimai rodo, jog mokiniai daugiau domisi ta muzika, kuri jiems mokykloje nedėstoma. Be to, šiuolaikinės popmuzikos dėka ugdomas muzikinės kultūros supratimas, estetinės vertybės bei muzikos pažinimas.
Popmuzika – tai muzika, kuri šiuo metu populiari, madinga, mėgiama; tai – nesudėtinga ir paprasta muzikinės kalbos raiška, kuriai būdinga reguliari ritminė pulsacija, apimanti įvairias šiuolaikinės muzikos kryptis ir stilius (Rauduvaitė A., 2002).
Dažniausiai šiuolaikinę muziką galima išgirsti įvairiuose masiniuose renginiuose (diskotekose, klubuose, koncertuose ir kt.), ją nuolat transliuoja radijas, televizija, be to, vis populiarėja muzikos klausymasis internete. Akivaizdu, jog vaikai klausydami šiuolaikinės populiariosios muzikos patiria daug teigiamų emocijų, todėl reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas ir mokykloje jiems domėtis kuo įvairesne muzika. Svarbu, kad muzika skatintų vaikų mąstymą ir saviraišką bei vertybinę orientaciją.
Taigi šiuolaikinės popmuzikos integravimas į muzikinį ugdymą ir jos poveikis pradinių klasių moksleivių asmenybei yra aktuali problema.
Tyrimo objektas – šiuolaikinė popmuzika pradinių klasių mokinių ugdyme.
Tyrimo tikslas – atskleisti šiuolaikinės popmuzikos įtaką bei jos privalumus ir trūkumus pradinių klasių mokinių ugdymo procese.
Tyrimo uždaviniai:
• atskleisti šiuolaikinės populiariosios muzikos sąvoką bei pristatyti popmuzikos stilius;
• apžvelgti garsiausias šiuolaikines muzikinio ugdymo koncepcijas, taikomas Lietuvos švietimo sistemoje;
• išanalizuoti šiuolaikinės populiariosios muzikos vietą pradinių klasių moksleivių muzikiniame ugdyme;
• ištirti, koks yra pradinių klasių mokinių ir pradinių klasių muzikos mokytojų požiūris į šiuolaikinę populiariąją muziką.
Baigiamojo darbo tyrimo metodai – anketų metodas, mokslinės literatūros analizė.

Autorinės teisės saugomos, kopijavimas draudžiamas.

Kitą (2) darbo nemokamą dalį susipažinimui rasite čia.

Turinys įkeltas: 2015-01-21