Ketvirtoji mokslinio darbo dalis su muzika ir pradinukais

Ketvirtoji mokslinio darbo dalis su muzika ir pradinukais (4)

Nesąžininga būtų pateikti vos tik tris mokslinio darbo dalis, todėl įkeliu ir ketvirtąją.

XX a. 4-ojo deš. viduryje populiariąją bigbendo muziką ir jai būdingą ekspresiją, ritminę pulsaciją bei daugelį kitų subtilybių bendrai imta vadinti svingu. Išgaunamas efektas, kai atrodo, jog melodinė linija nuolat ritmiškai nesutampa su pagrindiniu ritmu, muzikinė raiška tampa elastinga ir laisva. Svingo orkestre visi muzikantai dažniausiai groja drauge, o solo intarpams skiriama mažiau vietos. Benas Gudmenas (1909-1986) – svingo karalius, baltasis klarnetistas bei orkestro vadovas. Būtent jis visose JAV valstijose suteikė svingui nacionalinės populiariosios muzikos statusą. Gudmenas buvo pirmasis, kuris pradėjo organizuoti džiazo muzikos koncertus. Paprastai bigbendų (didelė muzikantų grupė) atliekama muzika rėmėsi visiems žinomomis maršų bei himnų melodijomis arba populiariomis dainomis. Garsiausias tokios muzikos autorius buvo kompozitorius ir pianistas, juodųjų orkestro vadovas Edvardas Diukas Elingtonas (1899-1974). Jo sukurtai muzikai būdingi ypatingi niuansai, sudėtingumas, liudijantys apie nepaprastą kūrybinę vaizduotę bei energiją.
Džiazo muzikantai grojo dainų melodijas, o džiazo muzika savo ruoštu turėjo didelės įtakos populiariųjų dainų instrumentuotei bei atlikimo būdui. Laikui bėgant bigbendai ėmė bendradarbiauti su žymiais vokalistais, pritardavo jų pasirodymuose. Kai kurie vokalistai atlikdavo ir populiariąją muziką, pavyzdžiui Frenkas Sinatra (1915-1998), bet buvo ir tokių dainininkų, kurie atliko tik džiazą ir tapo įžymūs, ryškiausia jų Ela Ficdžerald (1918-1996).
Progresyvusis džiazas (bibopas) atsirado XX a. pirmoje 5-ojo deš. pusėje, Niujorke. Jaunų džiazo atlikėjų grupelė ėmė groti savitu stiliumi ir savu atlikimo būdu. Tai buvo labai sudėtinga, virtuoziška instrumentinė muzika, kuria šio stiliaus išradėjai ketino atnaujinti ankstyvojo džiazo ypatumus: improvizavimą, virtuoziškumą bei tiesioginį santykį tarp solisto ir kombo (nedidelė instrumentinė grupė).
Kiekvienas tokio ansamblio dalyvis buvo puikus solistas ir improvizuodamas stengėsi suteikti kūriniui naujų ir netikėtų niuansų, o ne varijuoti jau pažįstamais fragmentais.
Harmoniniu, ritminiu sudėtingumu bei intelektualumu ši muzika priartėjo prie sudėtingiausios to meto akademinės kamerinės muzikos. Šiai muzikai atsirado ir sava auditorija – menininkai, mokslininkai, rašytojai, intelektualai. Geriausi bibopo stiliaus atstovai yra juodieji muzikantai: saksofonistas Čarlis Parkeris (1920-1982), kontrabosininkas Čarlzas Mingusas (1922-1979) ir kt.
Progresyviojo džiazo muzikoje buvo bruožų, artimų XX a. rimtajai akademinei muzikai. Kai kurios susiformavusios tendencijos lėmė avangardui būdingą eksperimentavimą. Tokiu būdu 6-ojo deš. pabaigoje 7-ojo deš. pradžioje susiformavo vadinamojo „frydžiazo“ (angl. free jazz – laisvasis džiazas) stilius. Jis remiasi spontaninės, laisvos improvizacijos principu; dingsta tonalumas, pulsacija, melodija.
Kūldžiazas atsirado XX a. 6-ojo deš. pradžioje. Jam būdinga santūri elegantiška išraiška, suvaldytos emocijos, svarbus racionalumas. Žymiausias kūldžiazo atstovas – Mailsas Deivisas (1926-1991).

1 dalis.

2 dalis.

3 dalis.

Straipsnis patalpintas: 2015-01-21