Trečia dalis apie pradinukų ugdymą šiuolaikiška muzika (3)

Nemokamas mokslinis darbas skirtas pažinčiai su unikaliu darbu, kuris buvo įvertintas dešimtukui.

XIX a. tiek valso šokis, tiek ir jo muzika tapo vienu iš labiausiai paplitusių buitinės muzikos žanrų visoje Europoje, o vėliau ir Amerikoje. Be to, Vokietijoje ir Austrijoje jis išpopuliarėjo visuose visuomenės sluoksniuose; nuo to laiko valso žanrą, kurdami muziką, ėmė naudoti įvairių šalių profesionalūs kompozitoriai – akademinės muzikos atstovai. Šio žanro kūrinius kūrė romantikai: F. Šubertas, R. Šumanas, F. Listas, F. Šopenas, J. Štrausas, kurio ryškiausias šedevras yra „Žydrasis Dunojus“.
XIX a., Romantizmo epochoje, sparčiai augo miestų gyventojų skaičius, kūrėsi naujas miesto kultūros tipas, kuriame svarią vietą užėmė populiarioji muzika. Pavyzdžiui, polka iš pradžių buvo populiarus čekų nacionalinis šokis. XIX-XX a. sandūroje polka skambėjo visoje Europoje ir Amerikoje. Jau tada polkos, kaip ir valso, muzika dažnai nebebuvo siejama su šokiu. Suomijoje polkos muzika tapo net nacionaliniu bruožu. 7-8 deš. didžioji dalis populiariųjų dainų, kurios valandų valandomis skambėdavo per radiją, buvo sukurtos polkos forma.
Operetė – muzikinio teatro apibūdinimas, kuriame susilieja vokalinė ir instrumentinė muzika, šokis, baletas ir estrados meno elementai. Kaip savarankiškas žanras atsirado 1850 m. Prancūzijoje. Operetės muzikinę dalį sudaro dainos ir šokiai. Čia naudojamos operai būdingos formos – arija, duetas, ansamblis, choras – jos yra paprastesnės nei operoje, joms būdingi dainuojamų šokių bruožai. XIX-XX a. sandūroje Didžiojoje Britanijoje operetė priartėjo prie miuziklo, Prancūzijoje – supanašėjo su farso teatru – tapo grynai pramogine vaidinimo rūšimi.
XX a. pradžioje atsirado vadinamoji „naujoji Vienos operetė“, kuriai būdingas įtemptas siužetas, išplėsta dramaturgija, ryškios ir atmintin įstringančios melodijos bei įspūdinga orkestruotė. Žymiausi atstovai – vengrų kompozitoriai F. Leharas (1870-1948) ir I. Kalmanas (1882-1953). Šiandien vis dar populiarios F. Leharo „Linksmoji našlė“ bei I. Kalmano „Čardašo karalienė“.
Sąvoka „šanson“ naudojama norint apibūdinti solines dainas, kurioms pritariama instrumentais. Šanson būdinga aiški nuotaikos raiška, sentimentalaus pobūdžio melodija. Pasaulinę šlovę pasiekė šanson atlikėja Edita Piaf (1915-1963). Čansonjė dainų muzika būna įvairių stilių. Kartais ji tyčia nuoširdi, pritariant paprastiems gitaros akordams, kartais – tai posmeliai nedideliam ansambliui, išryškinant akordeono partiją, kartais joje pasigirsta džiazo pulsacija, pritariant orkestrui, ir amerikiečių lyrinių dainų bruožai vokalinėse partijose. Daugeliui žmonių šanson – Prancūzijos vizitinė kortelė.
„Šlageris“ atsirado ir plėtojosi ir plėtojosi Vokietijoje. Nuo XX a. 3-iojo iki pat 9-ojo deš. šlageris buvo viena populiariausių muzikos formų. Perkeltine prasme šlageriu galima vadinti bet kurį ypač populiarų nesudėtingo ar net primityvaus turinio kūrinį. Pagrindiniai šlagerio bruožai – posmų forma su besikartojančiu priedainiu, labai paprasta melodija ir akordų akompanimentas, lengvas turinys. Tam tikra prasme šlageris yra „tikrojo“ meno priešprieša, nes jame sąmoningai vengiama to, kas vertinama „tikrajame“ mene.
Džiazas, kaip muzikos rūšis, XX a. pradžioje atsirado JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje. Plėtodamasis džiazas labai kito, – galima išskirti keletą jo stilių, kurie vienas nuo kito skiriasi turiniu, charakteriu, nuotaika, instrumentų ir net skambėjimo ypatybėmis.
Iš pradžių džiazas buvo muzika, kurią atliko tik juodaodžiai. Džiazas nuo kitų muzikos rūšių skiriasi specifine išraiška, energingu pulsuojančiu ritmu, bet pats pagrindinis jo bruožas – tai improvizacija. Svarbiausias vaidmuo džiazo atsiradimo istorijoje priklauso afroamerikiečių muzikai – spiričiueliams, bliuzams, regtaimams ir kt.

1 dalis.

2 dalis.

Straipsnis įkeltas: 2015-01-21