Ketvirtoji mokslinio darbo dalis su muzika ir pradinukais

Keliaukime, , , , ,

Ketvirtoji mokslinio darbo dalis su muzika ir pradinukais (4)

Nesąžininga būtų pateikti vos tik tris mokslinio darbo dalis, todėl įkeliu ir ketvirtąją.

XX a. 4-ojo deš. viduryje populiariąją bigbendo muziką ir jai būdingą ekspresiją, ritminę pulsaciją bei daugelį kitų subtilybių bendrai imta vadinti svingu. Išgaunamas efektas, kai atrodo, jog melodinė linija nuolat ritmiškai nesutampa su pagrindiniu ritmu, muzikinė raiška tampa elastinga ir laisva. Svingo orkestre visi muzikantai dažniausiai groja drauge, o solo intarpams skiriama mažiau vietos. Benas Gudmenas (1909-1986) – svingo karalius, baltasis klarnetistas bei orkestro vadovas. Būtent jis visose JAV valstijose suteikė svingui nacionalinės populiariosios muzikos statusą. Gudmenas buvo pirmasis, kuris pradėjo organizuoti džiazo muzikos koncertus. Paprastai bigbendų (didelė muzikantų grupė) atliekama muzika rėmėsi visiems žinomomis maršų bei himnų melodijomis arba populiariomis dainomis. Garsiausias tokios muzikos autorius buvo kompozitorius ir pianistas, juodųjų orkestro vadovas Edvardas Diukas Elingtonas (1899-1974). Jo sukurtai muzikai būdingi ypatingi niuansai, sudėtingumas, liudijantys apie nepaprastą kūrybinę vaizduotę bei energiją.
Džiazo muzikantai grojo dainų melodijas, o džiazo muzika savo ruoštu turėjo didelės įtakos populiariųjų dainų instrumentuotei bei atlikimo būdui. Laikui bėgant bigbendai ėmė bendradarbiauti su žymiais vokalistais, pritardavo jų pasirodymuose. Kai kurie vokalistai atlikdavo ir populiariąją muziką, pavyzdžiui Frenkas Sinatra (1915-1998), bet buvo ir tokių dainininkų, kurie atliko tik džiazą ir tapo įžymūs, ryškiausia jų Ela Ficdžerald (1918-1996).
Progresyvusis džiazas (bibopas) atsirado XX a. pirmoje 5-ojo deš. pusėje, Niujorke. Jaunų džiazo atlikėjų grupelė ėmė groti savitu stiliumi ir savu atlikimo būdu. Tai buvo labai sudėtinga, virtuoziška instrumentinė muzika, kuria šio stiliaus išradėjai ketino atnaujinti ankstyvojo džiazo ypatumus: improvizavimą, virtuoziškumą bei tiesioginį santykį tarp solisto ir kombo (nedidelė instrumentinė grupė).
Kiekvienas tokio ansamblio dalyvis buvo puikus solistas ir improvizuodamas stengėsi suteikti kūriniui naujų ir netikėtų niuansų, o ne varijuoti jau pažįstamais fragmentais.
Harmoniniu, ritminiu sudėtingumu bei intelektualumu ši muzika priartėjo prie sudėtingiausios to meto akademinės kamerinės muzikos. Šiai muzikai atsirado ir sava auditorija – menininkai, mokslininkai, rašytojai, intelektualai. Geriausi bibopo stiliaus atstovai yra juodieji muzikantai: saksofonistas Čarlis Parkeris (1920-1982), kontrabosininkas Čarlzas Mingusas (1922-1979) ir kt.
Progresyviojo džiazo muzikoje buvo bruožų, artimų XX a. rimtajai akademinei muzikai. Kai kurios susiformavusios tendencijos lėmė avangardui būdingą eksperimentavimą. Tokiu būdu 6-ojo deš. pabaigoje 7-ojo deš. pradžioje susiformavo vadinamojo „frydžiazo“ (angl. free jazz – laisvasis džiazas) stilius. Jis remiasi spontaninės, laisvos improvizacijos principu; dingsta tonalumas, pulsacija, melodija.
Kūldžiazas atsirado XX a. 6-ojo deš. pradžioje. Jam būdinga santūri elegantiška išraiška, suvaldytos emocijos, svarbus racionalumas. Žymiausias kūldžiazo atstovas – Mailsas Deivisas (1926-1991).

1 dalis.

2 dalis.

3 dalis.

Straipsnis patalpintas: 2015-01-21

Trečia dalis apie pradinukų ugdymą šiuolaikiška muzika

Reklama kitaip, , , , ,

Trečia dalis apie pradinukų ugdymą šiuolaikiška muzika (3)

Nemokamas mokslinis darbas skirtas pažinčiai su unikaliu darbu, kuris buvo įvertintas dešimtukui.

XIX a. tiek valso šokis, tiek ir jo muzika tapo vienu iš labiausiai paplitusių buitinės muzikos žanrų visoje Europoje, o vėliau ir Amerikoje. Be to, Vokietijoje ir Austrijoje jis išpopuliarėjo visuose visuomenės sluoksniuose; nuo to laiko valso žanrą, kurdami muziką, ėmė naudoti įvairių šalių profesionalūs kompozitoriai – akademinės muzikos atstovai. Šio žanro kūrinius kūrė romantikai: F. Šubertas, R. Šumanas, F. Listas, F. Šopenas, J. Štrausas, kurio ryškiausias šedevras yra „Žydrasis Dunojus“.
XIX a., Romantizmo epochoje, sparčiai augo miestų gyventojų skaičius, kūrėsi naujas miesto kultūros tipas, kuriame svarią vietą užėmė populiarioji muzika. Pavyzdžiui, polka iš pradžių buvo populiarus čekų nacionalinis šokis. XIX-XX a. sandūroje polka skambėjo visoje Europoje ir Amerikoje. Jau tada polkos, kaip ir valso, muzika dažnai nebebuvo siejama su šokiu. Suomijoje polkos muzika tapo net nacionaliniu bruožu. 7-8 deš. didžioji dalis populiariųjų dainų, kurios valandų valandomis skambėdavo per radiją, buvo sukurtos polkos forma.
Operetė – muzikinio teatro apibūdinimas, kuriame susilieja vokalinė ir instrumentinė muzika, šokis, baletas ir estrados meno elementai. Kaip savarankiškas žanras atsirado 1850 m. Prancūzijoje. Operetės muzikinę dalį sudaro dainos ir šokiai. Čia naudojamos operai būdingos formos – arija, duetas, ansamblis, choras – jos yra paprastesnės nei operoje, joms būdingi dainuojamų šokių bruožai. XIX-XX a. sandūroje Didžiojoje Britanijoje operetė priartėjo prie miuziklo, Prancūzijoje – supanašėjo su farso teatru – tapo grynai pramogine vaidinimo rūšimi.
XX a. pradžioje atsirado vadinamoji „naujoji Vienos operetė“, kuriai būdingas įtemptas siužetas, išplėsta dramaturgija, ryškios ir atmintin įstringančios melodijos bei įspūdinga orkestruotė. Žymiausi atstovai – vengrų kompozitoriai F. Leharas (1870-1948) ir I. Kalmanas (1882-1953). Šiandien vis dar populiarios F. Leharo „Linksmoji našlė“ bei I. Kalmano „Čardašo karalienė“.
Sąvoka „šanson“ naudojama norint apibūdinti solines dainas, kurioms pritariama instrumentais. Šanson būdinga aiški nuotaikos raiška, sentimentalaus pobūdžio melodija. Pasaulinę šlovę pasiekė šanson atlikėja Edita Piaf (1915-1963). Čansonjė dainų muzika būna įvairių stilių. Kartais ji tyčia nuoširdi, pritariant paprastiems gitaros akordams, kartais – tai posmeliai nedideliam ansambliui, išryškinant akordeono partiją, kartais joje pasigirsta džiazo pulsacija, pritariant orkestrui, ir amerikiečių lyrinių dainų bruožai vokalinėse partijose. Daugeliui žmonių šanson – Prancūzijos vizitinė kortelė.
„Šlageris“ atsirado ir plėtojosi ir plėtojosi Vokietijoje. Nuo XX a. 3-iojo iki pat 9-ojo deš. šlageris buvo viena populiariausių muzikos formų. Perkeltine prasme šlageriu galima vadinti bet kurį ypač populiarų nesudėtingo ar net primityvaus turinio kūrinį. Pagrindiniai šlagerio bruožai – posmų forma su besikartojančiu priedainiu, labai paprasta melodija ir akordų akompanimentas, lengvas turinys. Tam tikra prasme šlageris yra „tikrojo“ meno priešprieša, nes jame sąmoningai vengiama to, kas vertinama „tikrajame“ mene.
Džiazas, kaip muzikos rūšis, XX a. pradžioje atsirado JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje. Plėtodamasis džiazas labai kito, – galima išskirti keletą jo stilių, kurie vienas nuo kito skiriasi turiniu, charakteriu, nuotaika, instrumentų ir net skambėjimo ypatybėmis.
Iš pradžių džiazas buvo muzika, kurią atliko tik juodaodžiai. Džiazas nuo kitų muzikos rūšių skiriasi specifine išraiška, energingu pulsuojančiu ritmu, bet pats pagrindinis jo bruožas – tai improvizacija. Svarbiausias vaidmuo džiazo atsiradimo istorijoje priklauso afroamerikiečių muzikai – spiričiueliams, bliuzams, regtaimams ir kt.

1 dalis.

2 dalis.

Straipsnis įkeltas: 2015-01-21

Mokslinio darbo apie pradinukų ugdymą muzika

Pasiskelbkime, , , , ,

Mokslinio darbo apie pradinukų ugdymą muzika (2)

Tęsdama savo darbo supažindinimą su esamais ir būsimais studentais, pateikiu ir antrą jo dalį.

I. Pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo, taikant šiuolaikinę populiariąją muziką teoriniai pagrindai
1.1 Šiuolaikinės populiariosios muzikos samprata
(muzikos stilių apžvalga)

„Bendras populiariosios muzikos įvaizdis yra nepaprastai sudėtingas… Supratimą apie šią muziką padeda formuoti trumpa istorinė apžvalga.“ (Avramecs B., 2000)
Paprastai žmonės yra įsitikinę, kad populiarioji muzika atsirado šiame šimtmetyje ar net šiame dešimtmetyje. Tačiau šiuolaikinė populiarioji muzika atsirado daug anksčiau.
Kyla klausimas: kas gi yra ta šiuolaikinė populiarioji muzika?
Pasak Avramecs B. (2000), šiuolaikinę popmuziką „tiksliausiai galima apibūdinti taip – tai yra muzika, kurios su malonumu klausosi didžioji dalis konkrečioje šalyje arba mieste gyvenančių žmonių, priklausančių vienai kultūrai“. Populiariosios muzikos raidą lėmė dešimt Europos muzikos kultūros raidos amžių.
Dabar plačiau apžvelgsime konkrečius populiariosios muzikos stilius.
Nuo viduramžių Europos kultūroje populiarioji muzika visuomet gyvavo. Laikui bėgant ji keitėsi, bet esmė išliko ta pati: paprastumas ir prieinamumas. Šiandien Vakaruose populiariosios muzikos sąvoka apima ne tik estradines dainas arba įspūdingiausius hitparadų kūrinius, bet ir operų arijas, atliekamas žymiausių dainininkų bei Antonijo Vivaldi koncertus smuikui ir orkestrui iš „Metų laikų“ ciklo. Priežastis – visi puikiai pažįsta šiuos kūrinius bei atlikėjus ir noriai perka jų įrašus.
Būtent viduramžiais atsirado tokia muzika, kuri sujungė skirtingų kultūrų pasaulius. XIII-XIV a. truverai ir trubadūrai, kurie buvo nuskurdę riteriai, kažkada priklausę dvaro kultūrai, pamažu tapo klaidžiojančiais muzikantais ir dainininkais. Būtent jie tarp paprastų miestiečių sklaidė aukštajai kultūrai priklausančius muzikos išraiškos būdus, melodijas, personažus.
Renesanso ir baroko laikmečiu, kai Vakarų ir Centrinės Europos šalyse ėmė kurtis universitetai ir specialios bažnyčių mokyklos, ypač reikšmingos tapo studentų dainos. Šios dainos rėmėsi bažnytinėmis giesmėmis. Dažniausiai studentai melodijas visiškai išlaikydavo, o keisdavo tik tekstus. Šių dainų tekstai dažnai buvo panašūs į maldas ir himnus, o turinyje atsispindėdavo studentų gyvenimo sunkumai, nelaiminga meilė, lėbavimai su bičiuliais ar peštynės. Vienas iš tokių dainų rinkinių yra „Carmina Burana“, jame yra moralizuojančio satyrinio turinio bei meilės dainų; prie kai kurių tekstų pateiktos melodijos užrašytos neumų notacija.
Studentų dainų dėka susiformavo vienas iš svarbiausių populiariosios muzikos kūrimo principų bei metodų, kuris yra aktualus ir šiandien, tai yra perimti aukštosios kultūros stiliaus modelius, būdus bei išraiškos priemones ir perkelti juos į kitą aplinką, žemesnį savo statusu žanrą hierarchinėje jų sistemoje. Kartu su socialinio, kultūrinio bei estetinio kitimo procesu šie modeliai ir būdai supaprastėja. Tai yra neišvengiama, nes radikaliai kinta ir auditorija – nuo siauro elitinio rato pereinama prie paprasto klausytojo. Atsiranda būtinybė patenkinti plačiųjų masių auditorijos poreikius.

Naudinga pasidomėti:

  • Privatus darzelis Vilniuje;

 

1 dalis.

Straipsnis įkeltas: 2015-01-21

Šiuolaikinės populiariosios muzikos vaidmuo pradinukams

Istorija, , , , , , , , , ,

Šiuolaikinės populiariosios muzikos vaidmuo pradinukams (1)

Noriu pasidalinti savo puikiu ir unikaliu darbu apie pradinukų ugdymą panaudojant šiuolaikinę populiariąją muziką.

GYVENIMO UNIVERSITETAS
GERAS FAKULTETAS
KATEDRA PRIE MENO

xxxxx xxxxxxxxxxxxxxxxxx
ŠIUOLAIKINĖ POPULIARIOJI MUZIKA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME

Baigiamasis darbas

Baigiamojo darbo vadovė
doc. dr. BR. XXXXX XXXXXXXXX
Lietuva, geri metai buvo
Turinys

Įvadas
I. Pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo, taikant šiuolaikinę populiariąją
muziką teoriniai pagrindai 5
1.1 Šiuolaikinės populiariosios muzikos samprata (muzikos stilių apžvalga) 5
1.2 Šiuolaikinių muzikinio ugdymo koncepcijų, taikomų ir Lietuvoje, įvairovė 12
II. Šiuolaikinės populiariosios muzikos vieta pradinių klasių mokinių ugdyme 17
2.1 Pradinių klasių muzikos vadovėlių analizė 17
2.2 Pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo, taikant šiuolaikinę populiariąją muziką, galimybės 20
III. Pradinių klasių moksleivių ir pradinių klasių mokytojų požiūris į šiuolaikinę populiariąją muziką 24
3.1 Tyrimo metodika 24
3.2 Tyrimo rezultatai 26
3.2.1 Mokinių anketų rezultatai 26
3.2.2 Mokytojų anketų rezultatai 30
3.3 Tyrimo rezultatų apibendrinimas 34
Išvados ir rekomendacijos 35
Santrauka 36
Literatūra 38
Priedai 40

Įvadas

„Muzikinis ugdymas – tai visapusiškas ugdymas, todėl neretai apibrėžiamas kaip asmens įvedimas į kultūrą ir perdavimas jam visų sričių kultūrinių vertybių“ – teigia V. Aramavičiūtė (Aramavičiūtė V., 1998).
Pasirinktos temos aktualumą lemia ypatingas vaikų susidomėjimas popmuzika ir prieštaringai vertinamas šios muzikos poveikis. Šiuolaikinei populiariajai muzikai daugiau dėmesio skiriama popamokinėje veikloje, o muzikos mokymo programoje ji įtraukiama epizodiškai ir tik vyresnėse klasėse. Nepaisant to, ugdymo įstaigose vis populiarėja ir auga poreikis vaikų popchorų, popgrupių, popmuzikos studijų, vis dažniau rengiami vaikų popmuzikos koncertai, festivaliai, konkursai.
Deja, tyrimų, kurie atskleistų šiuolaikinės populiariosios muzikos įtaką pradinių klasių moksleivių asmenybei bei ugdymui, yra vos keletas (Rauduvaitė A. (2002), Žalys V. (2002), Piličiauskas A. (2002) ir kt.) Didesnis dėmesys yra skiriamas vyresniųjų klasių moksleivių muzikiniam ugdymui pasitelkiant šiuolaikinę popmuziką.
Rauduvaitė A. straipsnyje „Pradinių klasių moksleivių dorinimas: popmuzikos galimybės“ nurodo, jog „sėkmingą vaikų muzikinį ugdymą lemia laiku ir tinkamai asmenybės sukaupta muzikinė patirtis“ (Rauduvaitė A., 2002). Tad kyla klausimas, ar gali vaikas sukaupti įvairiapusišką muzikinę patirtį, jei pradinių klasių muzikos mokymo programoje akcentuojamas muzikinis ugdymas per lietuvių liaudies kūrybą, o visi kiti muzikos žanrai bei stiliai įtraukiami tik epizodiškai arba visai neįtraukiami? Be to, Jautakytės R. (2002) straipsnyje „Muzikinio ugdymo problemos pradinėje mokykloje“, atlikus tyrimą, nurodoma, kad mokytojų „darbą sunkina vadovėliuose pateiktas skurdus dainų repertuaras. Taip pat per sunki muzikos teorija.“
Bendrojo išsilavinimo standartai (2003) nurodo, jog „pradinė mokykla laikytina bene svarbiausiu muzikinio lavėjimo etapu. Jeigu šiame etape muzikinis ugdymas apleidžiamas, vėlesnės pastangos norimų rezultatų neduoda“. Taigi galima teigti, kad jeigu pradinių klasių moksleivių vertybinių nuostatų nelavinsime šiuolaikinės popmuzikos atžvilgiu, vėliau jie nesugebės ją tinkamai vertinti. Pedagoginiai stebėjimai rodo, jog mokiniai daugiau domisi ta muzika, kuri jiems mokykloje nedėstoma. Be to, šiuolaikinės popmuzikos dėka ugdomas muzikinės kultūros supratimas, estetinės vertybės bei muzikos pažinimas.
Popmuzika – tai muzika, kuri šiuo metu populiari, madinga, mėgiama; tai – nesudėtinga ir paprasta muzikinės kalbos raiška, kuriai būdinga reguliari ritminė pulsacija, apimanti įvairias šiuolaikinės muzikos kryptis ir stilius (Rauduvaitė A., 2002).
Dažniausiai šiuolaikinę muziką galima išgirsti įvairiuose masiniuose renginiuose (diskotekose, klubuose, koncertuose ir kt.), ją nuolat transliuoja radijas, televizija, be to, vis populiarėja muzikos klausymasis internete. Akivaizdu, jog vaikai klausydami šiuolaikinės populiariosios muzikos patiria daug teigiamų emocijų, todėl reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas ir mokykloje jiems domėtis kuo įvairesne muzika. Svarbu, kad muzika skatintų vaikų mąstymą ir saviraišką bei vertybinę orientaciją.
Taigi šiuolaikinės popmuzikos integravimas į muzikinį ugdymą ir jos poveikis pradinių klasių moksleivių asmenybei yra aktuali problema.
Tyrimo objektas – šiuolaikinė popmuzika pradinių klasių mokinių ugdyme.
Tyrimo tikslas – atskleisti šiuolaikinės popmuzikos įtaką bei jos privalumus ir trūkumus pradinių klasių mokinių ugdymo procese.
Tyrimo uždaviniai:
• atskleisti šiuolaikinės populiariosios muzikos sąvoką bei pristatyti popmuzikos stilius;
• apžvelgti garsiausias šiuolaikines muzikinio ugdymo koncepcijas, taikomas Lietuvos švietimo sistemoje;
• išanalizuoti šiuolaikinės populiariosios muzikos vietą pradinių klasių moksleivių muzikiniame ugdyme;
• ištirti, koks yra pradinių klasių mokinių ir pradinių klasių muzikos mokytojų požiūris į šiuolaikinę populiariąją muziką.
Baigiamojo darbo tyrimo metodai – anketų metodas, mokslinės literatūros analizė.

Autorinės teisės saugomos, kopijavimas draudžiamas.

Kitą (2) darbo nemokamą dalį susipažinimui rasite čia.

Turinys įkeltas: 2015-01-21